?

Log in

No account? Create an account

Previous Entry

Šiais laikais daugelis žmonių, einančių dvasiniu keliu, bando „žaisti“ žodžių reikšmėmis ir prasmėmis. Iš esmės, tai sveikintinas dalykas, jei tai dvasinės praktikos dalis, savotiškas „stalkingas“ išėjimas už mums įprastų reikšmių, tapusių įpročiu, riboženklių. Pažiūrėjimas į tą patį, seniai žinomą žodį nauju kampu, atšviežina suvokimą, jį gilina, padeda siekti laisvo skrydžio tarp senovinių uolų.

Tačiau žmogaus paskirtis, kaip sakydavo mūsų protėviai – siekti pusiausvyros, darnos tarp Žemės ir Dangaus. Tapti tarpininku tarp jų, sutaikyti ir susitaikyti.

Deja, kartais iš to žaidimo gimsta nauji demonai. Sakau „žaidimo“, nes į šį kalbos prasmių kaitaliojimą, dažnai apčiuopiantį gilumines kalbos esmes, nederėtų žvelgti pernelyg rimtai (tai tinka ir visiems kitiems šio gyvenimo dalykams). Humoras padeda palaikyti taiką. Pirmiausia, mūsų pačių protuose ir širdyse.

Štai tokio žaidimo pavyzdys, kiek šie dalykai „realūs“, tesprendžia pats skaitytojas:

http://www.yogi.lt/ivairus/proteviu-mitologinis-palikimas-kasdieneje-kalboje/

Susitikdami su bendraminčiais, dažnai giedame giesmę Laimai „Su Dievais, laimingo...“. Ir štai kartą išgirstu, jog žodis „laimingo“ (laimingai, laimingas) yra negeras. Jį reiktų keisti. Jūs paklausite, kodėl? Todėl, kad šis žodis – tai palinkėjimas užmigti: lai-mingo.

Suprantama, toks vertinimas neatitinka lietuvių kalbos darybos taisyklių. Pasiaiškinkime. Priesaga -ing lietuvių kalboje naudojama, kuriant būdvardžius iš daiktavardžių ir vardažodžių.

Štai pavyzdžiai:

Žavus - žavingas
Žaismas - žaismingas
Daina - dainingas
Varis - lietuvių varingas (kupinas vario)
Varus - lietuvių varingas (stiprus)
Žuvis – žuvingas
Darbas – Darbingas

Baltų kalbose priesaga –ing turi labai gilias šaknis. Štai tekstas apie tai.

http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/viewFile/324/279

Todėl, pagal lietuvių kalbos darybos taisykles mes tariame laim-ingo (as). Šaknis – laim (nuoroda į laimę ar Laimą, kas beje, yra vienas ir tas pats), priesaga –ing ir galunė –as. Ir tai yra visiškai paprastas dalykas. Giedodami seną giesmę viena seniausių pasaulio kalbų, mes tariame „mantrą“ LAIMINGO, ją daug kartų kartodami, kad prisipildytume Laimos (likimo lėmėjos) Malonės.

„Tačiau būdvardžius su priesaga -ing- Prūsai, kitaip nei mes dabartinėje Lietuvių Kalboje, kirčiuodavo ne tik priesagoje (plg. lie. gėdìngas), bet ir šaknyje, plg. pr. (ni)gīdings „begėdiškas“. Toks kirčiavimas atitinka ir senuosiuose Lietuvių raštuose paliudytą formą gė́dingas. Vietoj šaknyje kirčiuoto lie. Žẽmė Prūsai turi galūnėje kirčiuotą semmē (tarsi būtų Žemė̃), kurį vieni kalbininkai laiko senoviškesniu variantu, kiti – Prūsų Kalbos naujove, treti išvis mano, kad brūkšnelis šiame Žodyje galėtų žymėti netgi ne kirtį, o visai kitą fonetinę ypatybę.“

Todėl galime įsiklausyti ir į kitokius susivokimus. Beje, įvairiose kalbose tas pat žodis įgauna skirtingas reikšmes. Hindi kalboje „baba“ – gerbiamas, patyręs vyras; žemaičių kalboje „baba“ – gerbiama, patyrusi moteris. Tokių ir panašių pavyzdžių įvairiose (ypač indoeuropiečių) kalbose yra labai daug.

Yra tam tikras skirtumas tarp šių dėsningumų atskleidimo ir tiesiog žaidimo prasmėmis. Lai – mingo yra iš šios antrosios rūšies darinių. Jei „mingo“ yra migti, tuomet ką reikštų žu-vingas. Kas tas ving? Gal bidža mantra iš sanskrito (tikrai yra tokia). Gal tai anglosaksų wing – sparnas?

Tuomet gal lai ming išverskime į kinų kalbą? Buvo tokia garsi Ming valdovų dinastija... Įvedu skandą ming į elektroninį vertėją... Afrikanso kalba – tai reiškia žodį "formavimas". Uzbekų kalba „ming“ reiškia "tūkstantis"...

Galite ir jūs pabandyti išversti žodį „dar-bingas“...

Beje, gal žmogus, kuriam žodis „laimingo“ pasirodė, lyg kvietimas miegui, yra tiesiog labai pavargęs ir jam to miego reikia? Kas gi yra miegas? Mūsų kūnui ir protui jis gyvybiškai reikalingas. Gerai išsimiegoję, ryte mes atsibundame žvalūs ir nuovokūs. Gal būt miegas – taip pat Laimos Malonė? Galimybė pailsėti, kad rytoj galėtume dar geriau darbus nudirbti...

Nereikėtų tokio žaidimo žodžiais ir reikšmėmis paversti pernelyg rimtu užsiėmimu, ypač, demonų pinklių ieškoti. Pasikliaukime protėvių išmintimi. Būti atsargiems, reiškia neišpilti vaiko kartu su nešvariu vandeniu, tačiau žaidimas taip pat telieka žaidimu.

Tebūnie Darna - laimingo

krivis

P.S. priminsiu apie Deivę Laimą. Kiekvienam žmogui deivė priskiria jo lemtį – dalią. Todėl kartais Laima vadinama ir Dalia. Bei prižiūri, kad lemtis būtų įvykdyta. Laima lemia likimą, jos prašome malonių, kartodami „laimingo“. Kaip Laimos skirta – taip ir bus. Ji nuspręs, miegosime ar būdrausime.

„Sakoma, jog Ji - seniausia akmens amžiaus lietuvių protėvių likimo dievybė, viena iš Vyriausios deivių kartos atstovių, vaisingumo ir viso gyvo žemėje gimimo deivė. Žiloje senovėje Laima buvo įsivaizduojama kaip dangaus ir žemės galingiausioji ir vyriausioji deivė.
Laimos pagrindinė pareiga buvo gimstančiam žmogui ar gyvuliui lemti likimą ir prižiūrėti, kad lemtis nesikeistų. Taip pat Laimai priklausė rūpintis gimdančiomis moterimis ir jas globoti.
Laima yra verpėja, audėja ir siuvėja, taip pat gadintoja ir kirpėja. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Laima jį verpia ir nukerpa. Žmogaus kūnas buvo įsivaizduojamas kaip verpstukas, ant kurio vyniojasi gyvenimo siūlas. Kai verpstukas pilnai prisuktas, žmogus miršta, siūlas nutrūksta.

Pirminė deivė Laima buvo vaizduojama gegute. Sakmėse išliko vaizdinių, kad deivė Laima buvo paukščių valdovė. Vėliau Laimai persiformavus iš gegutės į moterišką būtybę, gegutė išlaikė dar daug tos deivės paukštės bruožų. Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo, santuokos, mirties)pranešėja, taip pat ciklinio metų laiko apreiškėja. Ji savo kukavimu išpranašauja žmogaus gyvenimo trukmę. Gegutė, kaip ir Laima, pirmiausia sprendžia gyvenimo ar mirties klausimą, o tik po to būsimą žmogaus užsiėmimą, turtingumą, gerovę. Žmogus miršta dėl to, kad jam tiek gyventi buvo lemta. Jei jis neišgyveno paskirto laiko, tai ir norėdamas nenusižudys.

Deivės Laimos buveinė buvo laikoma liepa. Po liepomis žiloje senovėje moterys melsdavosi, aukodavo prašydamos sėkmės sau ir savo šeimai, žemei ir sau vaisingumo. Su Laimos medžiais –liepomis moterys kalbėdavo kaip su žmonėmis. Liepos kultas dar ilgai buvo žinomas ir įvedus krikščionybę.

Vėliau deivė Laima-paukštė evoliucionavo priimdama moters pavidalą, bet pasilikdama paukštės kojas ir sparnus.

Norint susilaukti didesnių deivės Laimos malonių, gimus kūdikiui buvo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtos ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynai. Žiloje senovėje lietuvės moterys gimdydavo pirtyse ir ten atlikdavo gimimo apeigas. Tos apeigos vadinamos Laimos pirtimi. Ten buvo aukojama višta ir geriamas kūdikio alus. Gimstančiam likimą lemiančios Laimos žmonės paprastai nemato, tik girdi balsą. Jos balsą išgirsta motina, pribuvėja, tėvas, kartai-apsinakvojęs kieme ar klojime pakeleivis.“ (http://www.studijoms.lt/senoves-lietuviu-gimimo-ir-mirties-deives.htm)

Latest Month

April 2015
S M T W T F S
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  
Powered by LiveJournal.com
Designed by yoksel